Kai gimsta antras

            Sivakar su mazaja buvau misko aisktelej, mes ten einam paziureti vaiku, nes vaikams reikia vaiku :) Ir teko stebeti tokia scena, del ko man dabar sirdi skauda. Kaip blogai, kad as toks i viska reaguojantis zmogus. Bet nesikisu i kitu zmoniu reikalus, manau neturiu tam teises, bet jei galeciau ir nuo to bent vienam vaikui butu geriau as savimi didziuociausi.

            Miske ant suoliuko sedejo tevai su dviem vaikais. Vienas visai maziukas, gal kokiu 5men, o kitas gal 5m. Kodel patrauke demesi? Nes isgirdau riaumojant :" ty sto durak?" Cia tetis ant penkiamecio, nes jis kazko paklause susijusio su fotoaparatu. Ir tas berniukas nuejo nuo tecio su tokia sumisusia veido israiska, kad negalejau atitraukt nuo jo akiu. Labai labai liudnas ir kaltas atrode. Tuo tarpu mamyte ir tetis toliau ziurinejo nuotraukas fotoaparate, o 5men vaikiukas vezimuke prase demesio, verksleno, zirze. Ant ranku paimtas buvo tada, kai tetis sugalvojo nauja poza - jis mestels vaika i virsu, o tu mama, pagauk kadra! Ir taip galvojo pozas kokias 15min. Ne vienos nuotraukos su penkiameciu. Isvis ji pamirso. Juk reikejo pasauliui parodyt, kokie jie geri tevai, kokios saunios linksmos nuotraukos, o gal net koks zurnalas isspausdins? Penkiametis (vadinu ji taip, nes mazdaug tiek jam metu) vaikstinejo nuo vaiko prie vaiko, lyg norejo bendraut, bet nezinojo, kaip pakalbinti, taip atrode is salies. O matyt, subartas, nejaukiai jautesi ir buvo nedrasu susipazint su vaikais. Tada atsisedo ant supyniu ir paprase tecio pasupt. Tetis buvo kurcias. Neatsisuko, nieko nepasake. Pasedejes ant supyniu keleta minuciu vel praso tecio pasupt, tetis pagaliau sako "sicias" ir toliau ziuri nuotraukas, sako kadrai geri.. Vaikas sedejo ant supyniu ir kantriai lauke. Tetis neatejo. Tada mazylis tyliai tyliai kuzdejo "papa pakatai, papa pakatai, nu papa pakatai". Tetis sito ir negirdejo. O berniukas ir nesistenge, manau, tai nebuvo pirmas toks kartas ir mazylis zinojo, kad jo prasymas nieko neduos. Man buvo labai gaila i ji ziureti. Poto tevai stebisi, kodel mazyliai pasidaro tokie negeri, pikti, kai gimsta antras. O kaip vaikui atkreipt demesi i save? Jis per mazas, kad suprastu, kad tetis ir mama ji myli, jei neaiskiai tai parodo. Jei nuotrauku su juo nepadare, pasupt neatejo. Bet pasupt atejo. Pasiubavo pora kartu ir pasake, kad jau laikas namo.Nezinau ar mazasis myli savo broliuka. Nezinau ar jis piktas vaikas, bet kad ne "durak" tai tikrai. Ir tikrai jis nepamirs sio ivykio, vaikai issaugo tokias nuoskaudas atminty ir tyliai kencia.

          Na o as negaliu pamirst to mazylio sumisusiu akiu. Ir dziaugiuosi, kaip gerai, kad nera to antrojo, nes viso mano demesio dabar reikia vienam mazyliui. Antrajam dar per anksti.

           O cia gerb. Lapino zodziai labai i tema:
Tai apie tevyste. Klausimas: ar galima ja palengvinti?

Ne. Tačiau galima išmokti labai svarbaus dalyko: priimti faktą, kad šiuolaikinius vaikus mes mylime protarpiais tarp nuovargio bei pykčio. Kada mus užlieja švelnūs jausmai? Kai vaikas mums šypsosi, kai ima vaikščioti ir kalbėti, kai kuria ir rodo savo kūrinėlius, kai būna panašus į mus, o svarbiausia - kai jis ramiai miega. Štai tada ir fotografuokimės žurnalams mamoms. O visą kitą laiką - kai mes esame normalūs tėvai - žurnalų fotografai tegul net ir nesirodo mūsų namuose! Žmonės neturi matyti tikrų normalių tėvų veidų!