Siek tiek emocijos atslugo, galiu pasakoti savo ir dukrytes nutikima. Mes isvaziavome gyventi i kita sali, ne koks "didelis uzsienis", tiesiog ramiau ir kazkas savo. Reikia daryti dukrytei dokumentus. Imti kraujuka is venos. As jau zinojau, kad bus blogai. Prie kabineto duru sedejau "kaip ant adatu". Atejusi gydytoja paklause, kas laikys vaika? Pasakiau, kad tetis. Zinojau, mazoji verks. Tada ir as. As labai jautri jos asaroms. Ne nenumaniau, kas laukia. I kabineta manes neileido, sako su daiktais, vaiko striukyte laikiau, negalima. Isejau. O tada ir prasidejo. Stovejau uz duru ir girdejau kaip mano mazoji verkia. Klykia. Rekia. Kukcioja.Nutyla.Vel verkia. Tetis ramina, bet verkia verkia. Labai ilgai. Norejau eiti, sustabdyti, neleisti. Poto pagalvoju, kad sutrukdysiu, gal gaunasi kraujuka paimt, ateisiu, ji sukrutes, adata issitrauks... Tiesiog bijojau sugadint, maniau, atkentesim ir bus padaryta. O deja... Isejes ir tetis buvo suglumes. Mazyte apsiverkusi. Dabar papasakosiu, kaip ten jie kraujuka eme. Laike mazyte ir tetis ir sesele uz rankuciu ir kojyciu, pagulde, kaip psixini ligoni! Judet negalima, o daktare ieskojo venos. Nerado. Dure i abi rankytes - stai kodel mazute verke taip ilgai!! Juk ir skauda, o dar mazute laiko, kad nepajudetu... Ji nemegsta gulet, o dar prievarta! Mamytes salia nebuvo. Negaliu sau atleisti, kad ji tiek verke, o as neatejau, neapgyniau. Verkiau namie kelias dienas. Mazyle lyg pamirso. O as jauciuosi taip nuskriaudusi ja. Pykau ant tecio, kam leido durt i abi rankytes, kam laike... Verkiau ir grauziau save. Tai buvo pirma jos tokia isterija. Net isterija pavadinciau. Bijau, ar nepakenkiau jos emocinei busenai, nervukams, bijau, kad prisimins ir bijos daktaru, bijau, bijau, bijau... Dekui vienai pazystamai, kuri nuramino mane, kad vaikai daugiau turi ka veikt, daugiau ka atsimint, pazint, nei prisimint tokius nutikimus. Noreciau tiketi. Bet vistiek jauciuosi labai ja nuskriaudusi. AS TUREJAU NELEIST!
Sios pat salies mamu forume aprasiau viska. Ir zinot ka? Kas mane labiausiai nustebino? Kad mamos puole kaltint mane, ko as tikiuosi, kaip vaikui kitaip paimti kraujuka, jei nelaikant ir tt. NE VIENA MAMA NEPAGALVOJO APIE TAI, KAIP JAUCIASI VAIKAS. KAIP PATI JAUSTUSI, JEI JA, KAIP PSIXINI LIGONI LAIKYTU KLYKIANCIA IR BANDYTU KAZKA PADARYT. Joms visoms tai pasirode normalu. As nenormali, noriu kazin ko. Ir tik viena mama pritare, kad galiu neleist elgtis su savo vaiku, kaip man nepatinka. Kitos gi mano, kad viskas, ka daro daktaras yra gerai ir teisingai. O as manau, kad tai zveriski metodai, laikyti klykianti vaika ir dar jam durti du kartus. Juolab, zinot, kokie cia tyrimai? Ziv, sifilis ir tt. Vakui, kuriam 1m.3men... Ar neuztenka, kad tevai sveiki? Istatymai yra istatymai. Bet kraujuko tai is abieju venu nepaeme. As nuejau, kur reikia ir padariau kaip reikia.
Kitakart dukrytei durs, tik jeigu reiks rimtesniu jos tyrimuku...
Nejaugi mamos taip ramiai ziuri i savo verkianti vaika?
