Uzsieme?

            Kazkodel man juokinga, kai zmones apsimeta, kad labai uzsieme... "Sorry, nepaskambinau, laiko neturejau"...-kiek laiko uzima skambutis?  arba "studijuoju nera laiko vaikinui", o kai parasai skype  - visada sako "oi begu  i  miesta su drauge, oi turiu sveciu, oi neturiu dabar laiko", (nors as puikiai zinau, kad nieko panasaus nera, tiesiog zmogus sedi vienas namie ir bendraut nenori, ir po kiek laiko tuo isitikinu,- as dazniausiai zinau, kada zmones meluoja) - ir kitokie kvaili pasiteisinimai, kurie yra melas sau ir kitiems - priklauso del ko teisiniesi...Ir dar- tai nemokejimas planuoti laiko.
             Aisku sakyt galima, zmogus gali sau leist nebendraut ir neskambint ir dar daug ko nedaryt. Ir gali. Bet tas ir juokinga, kai meluojam, nenorim, apsimetam ir tt, tai esam begalo be krasto uzsieme. :D 

             Ir dar, siais laikais tiesiog geda kazkam pasakyt, kad tu neturi ka veikt, kai visi tokie uzimti, tokie veiklus, tokiek kurybingi ir visokie kitokie, negi prisipazinsi, kad sedi skype, o gal ziuri tv? Ne!
              Tai kaip savaitgalis? - "oi, turejau labai daug veiklos!" :D

Vaikų laiškai Dievui

Vaikų laiškai Dievui

Kai gimsta antras

            Sivakar su mazaja buvau misko aisktelej, mes ten einam paziureti vaiku, nes vaikams reikia vaiku :) Ir teko stebeti tokia scena, del ko man dabar sirdi skauda. Kaip blogai, kad as toks i viska reaguojantis zmogus. Bet nesikisu i kitu zmoniu reikalus, manau neturiu tam teises, bet jei galeciau ir nuo to bent vienam vaikui butu geriau as savimi didziuociausi.

            Miske ant suoliuko sedejo tevai su dviem vaikais. Vienas visai maziukas, gal kokiu 5men, o kitas gal 5m. Kodel patrauke demesi? Nes isgirdau riaumojant :" ty sto durak?" Cia tetis ant penkiamecio, nes jis kazko paklause susijusio su fotoaparatu. Ir tas berniukas nuejo nuo tecio su tokia sumisusia veido israiska, kad negalejau atitraukt nuo jo akiu. Labai labai liudnas ir kaltas atrode. Tuo tarpu mamyte ir tetis toliau ziurinejo nuotraukas fotoaparate, o 5men vaikiukas vezimuke prase demesio, verksleno, zirze. Ant ranku paimtas buvo tada, kai tetis sugalvojo nauja poza - jis mestels vaika i virsu, o tu mama, pagauk kadra! Ir taip galvojo pozas kokias 15min. Ne vienos nuotraukos su penkiameciu. Isvis ji pamirso. Juk reikejo pasauliui parodyt, kokie jie geri tevai, kokios saunios linksmos nuotraukos, o gal net koks zurnalas isspausdins? Penkiametis (vadinu ji taip, nes mazdaug tiek jam metu) vaikstinejo nuo vaiko prie vaiko, lyg norejo bendraut, bet nezinojo, kaip pakalbinti, taip atrode is salies. O matyt, subartas, nejaukiai jautesi ir buvo nedrasu susipazint su vaikais. Tada atsisedo ant supyniu ir paprase tecio pasupt. Tetis buvo kurcias. Neatsisuko, nieko nepasake. Pasedejes ant supyniu keleta minuciu vel praso tecio pasupt, tetis pagaliau sako "sicias" ir toliau ziuri nuotraukas, sako kadrai geri.. Vaikas sedejo ant supyniu ir kantriai lauke. Tetis neatejo. Tada mazylis tyliai tyliai kuzdejo "papa pakatai, papa pakatai, nu papa pakatai". Tetis sito ir negirdejo. O berniukas ir nesistenge, manau, tai nebuvo pirmas toks kartas ir mazylis zinojo, kad jo prasymas nieko neduos. Man buvo labai gaila i ji ziureti. Poto tevai stebisi, kodel mazyliai pasidaro tokie negeri, pikti, kai gimsta antras. O kaip vaikui atkreipt demesi i save? Jis per mazas, kad suprastu, kad tetis ir mama ji myli, jei neaiskiai tai parodo. Jei nuotrauku su juo nepadare, pasupt neatejo. Bet pasupt atejo. Pasiubavo pora kartu ir pasake, kad jau laikas namo.Nezinau ar mazasis myli savo broliuka. Nezinau ar jis piktas vaikas, bet kad ne "durak" tai tikrai. Ir tikrai jis nepamirs sio ivykio, vaikai issaugo tokias nuoskaudas atminty ir tyliai kencia.

          Na o as negaliu pamirst to mazylio sumisusiu akiu. Ir dziaugiuosi, kaip gerai, kad nera to antrojo, nes viso mano demesio dabar reikia vienam mazyliui. Antrajam dar per anksti.

           O cia gerb. Lapino zodziai labai i tema:
Tai apie tevyste. Klausimas: ar galima ja palengvinti?

Ne. Tačiau galima išmokti labai svarbaus dalyko: priimti faktą, kad šiuolaikinius vaikus mes mylime protarpiais tarp nuovargio bei pykčio. Kada mus užlieja švelnūs jausmai? Kai vaikas mums šypsosi, kai ima vaikščioti ir kalbėti, kai kuria ir rodo savo kūrinėlius, kai būna panašus į mus, o svarbiausia - kai jis ramiai miega. Štai tada ir fotografuokimės žurnalams mamoms. O visą kitą laiką - kai mes esame normalūs tėvai - žurnalų fotografai tegul net ir nesirodo mūsų namuose! Žmonės neturi matyti tikrų normalių tėvų veidų!

Kartais zmones nezino, ka sako

           Noreciau pakalbeti apie tai, kai zmones nezino ka sako. Kitaip nepavadinsi. O jei zino? Tai kiek mums dar augt reikia.

           Keletas man istrigusiu komentaru. As i viska reaguojantis zmogus.

           Name priesais nuolatos rekia vaikas. Labai garsiai, labai ilgai. As suprantu, kaip sunku mamai, kuri galbut nezino, kaip nuraminti, kas jam yra. Jaudinasi del kaimynu, nes zmones pikti. Ka gi as girdejau sakant apie tai? "Yra ankstyvos raidos centras, pripumpuos raminamuju, greit uzsiciaups". "Ko tas vaikas pastoviai zviega, gal nenormalus"? "Staugia, kaip laukinis".   Ar sitie zmones zinojo, ka sako? Ar jie tikrai taip galvoja? Reikia islaukt ta perioda. Didziausios kantrybes ir sekmes mamai! Kiekvienakart ja uzjauciu ir pasidziaugiu, kad manoji dar gana rami.

            Kai seima negali susilaukt vaikelio, isbando visus imanomus budus, kad tik ji turetu. Jei tai tesiasi ilgai, o ir kainuoja kosmines sumas, busimiems tevams labai sunku. Isproteti galima. As nezinau, koks tai skausmas, kai du mylintys vienas kita zmones nesusilaukia savo stebuklo. Ir kai pagaliau pavyksta dirbtiniu budu, viena pazystama pakomentavo " ai ten tie, kur nenormalus, prisigalvoja nesamoniu". As buvau pakraupus. Tiems zmonems tai vienintelis kelias pajausti gyvenimo pilnatve, begalini dziaugsma, vienintelis budas tureti savo vaikeli. Bet jie "nenormalus". Ar zmones galvoja, ka sako? Ar tikrai mes esam tokie ziaurus? Nesistebiu, kodel tokie dalykai slepiami. Nes musu "doroji" visuomene gyvena pagal kazkieno sukurtus standartus, primestas visuomenes taisykles ir neduok dieve tau kazkas nesigavo ir iskilo viesumon! Tu jau nenormalus.

           As auginau dvi kates ir kai kas man nuolat kartojo "mesk jas i gatve, kam tau reikia, pilna seriu voliojasi"... komentaru as neturiu.

            O viena vakara eidama pro vaiku smelio deze, pamaciau, kaip didelis vilksunis (su seimininke buvo) pridare i ta vaiku deze. Seimininke pamaciusi, kad as ziuriu sako: "ko cia ziuri, surink!". As manau, kad jai buvo geda, o kai nezinai, ka daryti geriausia pulti. Ismatu ji nesurinko, paliko pazaist su jomis vaikams. Pyktis manyje sukilo. Ir jei negeda kalbejo jos lupomis, tai tarp kokiu zmoniu mes gyvenam?

           Baisiausia, kad taip kalba teciai, mamos. Ko tokie tevai gali ismokyti savo vaikus? Manau, kad butent ju vaikai rekauja eidami pro mama miske su mieganciu lialium vezimely. Gerus pavyzdzius mate vaikai sako "ssss, cia vaikiukas miega". Man taip buvo.  Ir dar buvo, kad pro sali vaziave dviraciais tetis su sunum irgi pasaugojo mano vaiko miega. Kai sunus norejo kazka garsiai sakyti, jam bepradedant ,tetis svelniai pasake "veliau pasakysi, kai pravaziuosim" ir sunus geranoriskai nutilo. Ir taip gera gera pasidare.

            As tikiu, kad zmones nezino, ka sako. Kad negalvoja. O jei galvoja?

O man taip patinka!

            Sikart noreciau parasyti apie kaimynus. Apie triuksma, garsiai klausoma muzika, apie istatymo numatytas ramybes valandas. Ar visada galima elgtis, kaip mums patinka?

            Yra jaunas zmogus, kuris nuolat labai grasiai klausosi trankios muzikos. Diena. Paskui isigudrino ir vakare. Tada as ji ir "pagavau". Kai klauso diena, atrodo nieko negali jam pasakyti. Negali uzdrausti, savo namie gali elgtis kaip tinkamas. Bet visgi as nuejau pasikalbeti, kadangi auginu mazyte mergyte, o jai labai sunkiai sekesi miegoti. O gal susitarsiu?-pagalvojau. Bet tas jaunas zmogus pasake: "o man taip patinka". Ir tada as pagalvojau ar visada galime elgtis kaip mums patinka? Dazniausiai, turbut. 

            1) jam taip patinka. Na kas taip gali atsakyt? Mano nuomone, tik kulturos ir issilavinimo stokojantis zmogus. Juk ne negyvenamoj saloj gyvenam. Aplinkui zmones - seneliai, kudikiai, pavarge po naktiniu pamainu darbuotojai. Tau patinka, bet kitiems trukdo. Negi taip sunku pagalvoti apie kitus, prisitaikyti, pabandyti isivaizduoti kito zmogaus padeti? Kodel nepaklausius, kad girdetum tik tu? Arba garsiai garsiai, bet su ausinem galu gale.Sunku. Nes esu tik as ir as pats.

             2) Velgi klausiu saves ar visada galima elgtis taip kaip patinka? jam patinka klausyti garsiai, kad aplinkiniai namai girdetu. O kas jei man patinka gerai trinkteleti visiems, kurie mane tuo metu erzina? Na emiau ir uzvoziau per ausi, jis aisku isizeis, gal prades rekt, gal nores trinktelt atgal, bet juk MAN PATINKA BENDRAUTI TAIP. Oi, man daug kas patinka, bet as protingas zmogus ir suvokiu savo elgesio pasekmes.

             3) man nepatinka taip elgtis, bet kito budo neradau, todel iskvieciau policija, kai kaimynas klausesi po 18val. Ir jis nurimo. O! Man jau tai patinka. Bet kadangi man nepatinka taip elgtis kaimynu atzvilgiu as nekvieciu policijos, kai kazkas grezia, kala, rekia, zaidzia trankiais zaislais po 18 val - tai istatymo numatyta ramybes valanda. Bet man tai trukdo, todel dabar galvoju apie tai: kas svarbiau, ar islaikyti gerus santykius su kaimynais ar naudotis teise i ramybe ir tramdyti triuksmadarius. Linkstu prie savo teisiu, nes tai trukdo mano mazylei. As gal ir pakenteciau, bet ji - augantis kudikis, ji neturi pabusti pavargusi ir irzli, o dar geriau visai neuzmigti del to, kad kazkam taip reikia, taip patinka. Pati rasau ir galvoju, kodel ir as tureciau pakenteti? Kodel as gyvenu ir turiu kenteti del kitu? Nes turiu isijausti i kito padeti? As puikiai suprantu, kad remonta daryti reikia, bet kodel tada, kai poilsio valandos? Kai vaikiukai miega. Yra ir geru istatymu isleista, todel as nenoriu kenteti, jei tam tikru laiku kazko daryti negalima ir skiriama bauda, vadinasi kiekvienas turetu pagalvoti ka ir kada daryti. 

            4) galu gale mes mokom savo vaikus, stai Petriuk, to negalima, taip negalima, bet mes esam MUSU DIDENYBES SUAUGUSIEJI - mums viskas visada galima. Musu poreikiai svarbiausi, kam gerbt kito poreiki i ramybe, jei as dabar turiu skyle isgrezt? O gal pasokt noriu, tai kaip be muzikos? 

            Bet zmones nemasto apie kitus.Noreciau, kad apsidairytumem. Zmones, mes gyvenam vieni salia kitu, bet ne auksciau  uz kitus. Pries darydami pagalvokim, ar tai, kas patinka man, netrukdo kitiems? O jei taip galvoti nepatinka, tuomet yra paprasta taisykle - jei as kazka darau ir zinau, kad galiu buti nubaustas, geriau nedarysiu..

              

Kai turi vaika

Paskutinis man istriges ir gerokai sugadines nuotaika ivykis buvo toks:

          Mano vyras yra isvykes. As dabar viena auginu dukryte, jai 8men. ir zinoma, su vaiku reikia daznai iseiti i lauka. As taip ir darau. Dukryte maza, todel einame visada vazinetis su vezimuku. Gyvenu miegamajame rajone, kur vietu masinai zinoma truksta, bet galima statyti truputeli toleliau, kaip dauguma ir daro, kai atvaziuoja vakare. Zmones jau buna gryze is darbo ir visos vietos arti laiptines uzimtos. Mes taip pat turim masina, kuo mes kitokie? Ir ji seimyniska, telpa vezimukas, todel bagazineje ji ir laikau. Zinoma, visada jaudinuos, kad nepavogtu, kainavo nepigiai, taciau kol kas nera iseities, kaip minejau, vyras isvykes, o vezimukas sveria ~10kg, panasiai tiek ir dukryte - na niekaip as jo is 4 auksto neatsinesiu, o dukrytes palikt namie vienos negalima. Nukris, nuropos, verks ir tt, manau cia ir aiskint nereikia, kas palitku vaika namie ir temptu zemyn ta vezima? Mamos? Ne. Taigi viena vakara, kai zmones grzydinejo namo po darbu, as su mazyle is masinos traukiau savo vezimuka ir is prabangaus dzipo islipes vyriskis eidamas pro sali sako: "tau patogu vezima laikyt vietoj garazo?" Toks klausimas. Jokios logikos. Visu pirma, niekas nelaiko vezimuko garaze. Galvojau, gal norejo uzkalbint, bet sypsenos tai nebuvo. Zmogus susierzines skubiai norejo kazka man pasakyt. Atsakiau, kad patogu ir perklausiau ar jam tas rupi? O jis sako: " nerupi, bet zmones neturi, kur masinu statyt"... Eidama su mazyle visalaik galvojau, ka as padariau negerai, kad zmones neturi, kur masinos statyt? Juk as irgi zmogus ir turiu masina? Ar ne? As irgi ten gyvenu, todel pilnateisiskai laikau automobili savo kieme. Kas jam uzkliuvo? Matyt, zmogus daug kartu mate mane ne vaziuojancia su masina, o tik imancia vezimeli. As nevairuoju tokios dideles masinos, nes bijau, neturiu tiek igudziu ja suvaldyti mieste. Vyro nera, masina stovi. Ir toli grazu ne menesiu menesiais ji stovi, o tik keleta savaiciu. Ir as pradejau mastyt. Ar zmogui bus lengviau, jei ta masina kasdiena isvaziuos ir atvaziuos, bet VISTIEK uzims kieme viena vieta? O gal, jei as neiciau imt vezimuko, ji tiek trukdytu, kad pradurtu padangas? Taigi stovi nenaudojama. Bet juk tai ne koks nevaziojantis surudijes lauzas! O gal kol vyro nera, parduoti masina, kad gink dieve nestovetu kieme? O kai grys nupirkti  nauja? O gal pirkti garaza, nes juk zmones neturi kur statyt masinu! O galvojant placiau, kodel ir tas pats zmogus neperka garazo, jei jam taip nepatogu? 

Piktas zmogus ejo ir pasake. Jauciasi teisus. Zinoma, as galiu pastatyt masina toliau nuo savo kiemo. Eit su kudikiu ant ranku, o daznai ir su pirkiniais, nes niekas man valgyt neatnesa, is toliau . Kad tik jam butu patogu. Tiek to, kad vos panesu. O ir sveriu tik 45kg. Galiu, kad zmones turetu, kur statyt masinas. Nes as nezmogus turbut, nes mano vyras isvykes, masina stovi, trukdo. 

           Bet tada ir pagalvoju, ejo zmogus, prikibo, pasake. O kas butu teisnga, ar jam pareit is toleliau iki laiptines (vyras ~40m.) ar man su vaiku, pirkiniais, o gal ir vezimuka dar atsinest, nes argi masina garazas? 

           Zmones daznai kisasi ne i savo reikalus.

          Tokie tad zmones. Pasake, nepagalvojo, kad buna visokiu situaciju. Jam trukdo, nepatogu. O gal piktas ejo. Bet jei esi piktas, niekada nekibk prie zmoniu. Ypac mamu su vaikais. Kas turi vaika, manau supras.

Apie ka?

          Galbut kas nors perskaitys, susimastys. As irgi mokausi buti tolerantisku zmogumi. Nekomentuoti, nepatarineti.

          Paskutiniu metu pradejau stebeti zmones, kaip jie elgiasi, ka kalba, kaip sprendzia situacijas. Visada domejausi psichologija. Ir man uzkliuvo. Todel parasysiu cia, turedama laiko, kazka is savo gyvenime matytu, patirtu situaciju. Panagrinesiu. Ivykiu tikrai daug. Turiu apie ka papasakoti :) Jei turite jums istrigusiu ivykiu  - pasidalinkit, visada lauksiu. Galima el. pastu zmones.tanita@gmail.com